Istorijos dulkes nubraukus - A. Einšteinas - didžiausias visų laikų mokslininkas ar tiesiog sukčius? Anonimas Nr.11039
(1/2)
Šią pavardę žino kiekvienas išsilavinęs žmogus - tai - garsus ekscentriškas žydų kilmės fizikas, reliatyvumo teorijos
kūrėjas, Nobelio premijos laureatas, įnešęs neįkainojamą indėlį į žmonijos mokslo lobyną. Tai visada yra pateikiama
kaip aksioma - nediskutuojant. Pabandykim praskleisti užmaršties skraistę ir žvilgtelėti, ką porina pageltę istorijos
puslapiai.
Vaikystėje Albertas vystėsi gerokai lėčiau, nei jo bendraamžiai - būdamas septynerių, jis vargiai tesugebėdavo ištarti
pagrindines trumpas frazes, Sunkiai sudėliodavo sakinius. Net ir būdamas devynerių - kalbėjo pakankamai prastai.
Politechnikume buvo eilinis pilkas mokinys, neblizgėjęs jokiais išskirtiniais gabumais- pažymių vidurkis penkiabalėje
sistemoje svyravo tarp 3 ir 4. Jo sukurpta disertacija „Naujas molekulių dydžio matavimo metodas“ daktaro laipsniui
gauti buvo pripažinta klaidinga ir atmesta.
Nuo 1902 metų dirbdamas patentų biure, A. Einšteinas pirmas gaudavo begalę įdomiausių idėjų bei jų įgyvendinimo
būdų - šiuo pranašumu jis naudojosi be jokių skrupulų, norėdamas įgyti autoritetą mokslo pasaulyje. Savo pirmąją
specialią reliatyvumo teoriją jis sukūrė 1905 metais, tačiau ne nuo nulio- bazines idėjas mokslininkas „pasiskolino“ iš
kito garsaus tų laikų fiziko Puankarė, matematinį aparatą- iš žymaus matematiko Lorenco. Kiekvienas padorus
mokslininkas, naudodamas jau sukurtas formules savo darbuose, privalo įdėti nuorodas į jų autorius - tokia yra
visuotinai priimta mokslinė etika. Tuo tarpu Einšteinas visuose savo veikaluose nenurodė nei vieno šaltinio ir viską
pateikė kaip savo asmeninį triūsą. Tai galima pavadinti plagiatu, arba, paprasčiau tariant, intelektualine vagyste.
Po reliatyvumo teorijos išpublikavimo, Puankarė viešai apkaltino Einšteiną plagiatu, tačiau atsiprašymo taip ir
nesulaukė - priešingai, mokslininkas davė puikų startą žydų tautybės atstovams- šiuo metu jų galima sutikti bene
kiekviename patentų biure.
A. Einšteino žmonos Milevos Marič (serbės) nuopelnai, kuriant reliatyvumo teoriją, yra visiškai nutylimi, nors ji
garsėjo kaip talentinga fizikė ir jos rolė, švelniai sakant, tikrai nemaža- pakanka paminėti, kad trys didieji Einšteino
straipsniai buvo pasirašyti abiejų sutuoktinių vardais.
Visuotinę reliatyvumo teoriją mokslininkas „sukūrė“ 1915 metais, pasinaudodamas talentingo lenkų mokslininko
Minkovskio teorija apie „ketvirtą erdvės išmatavimą - laiką“. Minkovskis taipogi pats nesukūrė šios teorijos, o tik
išvystė idėją bei ją „sukrovė“ į rėmus (beje, nesistengdamas jos pasisavinti), ir garsioji formulė E=mc2 taipogi priklauso
Puankarė, o ne Einšteinui- jei kam kyla abejonių, visada gali pasivartyti senus vadovėlius bibliotekų saugyklose. Be,
abejo, negalima teigti, kad A. Einšteinas tiesiog suvogė svetimas idėjas ir pardavė už savo- jo triūso reliatyvumo
teorijoje irgi yra įdėta, ir ką gi mes turime? Rezultatas - pilnas absurdų ir loginių prieštaravimų ir visumoje lieka taip ir
iki galo nesuprastas, nes iš principo yra klaidingas - arba, kaip priimta sakyti, visi kiti fizikai yra pernelyg žemo lygio,
kad suvoktų genijaus minties polėkį.
1916 metais Einšteinas metė savo pirmą žmoną su trimis vaikais ir vedė antrąkart - šįkart - žydų kilmės merginą Elzą,
arba, paprasčiau sakant, pusseserę iš motinos pusės ir trečios eilės pusseserę - iš tėvo.
Po to, 30 metų pratriūsęs prie visuotinio lauko teorijos, Albertas taip ir nepasiekė jokių žymių rezultatų - nepavyko
nieko doro nei sukurt, nei nuvogt, o naujoji žmona fizikoje gaudėsi menkai. Bandė įsisavint Nilso Boro kvantinės
mechanikos principus, tačiau nesėkmingai - ar intelekto, ar žinių trūkumas - istorija nutyli.
Anonimas Nr.11040
(2/2)
Kaip žinoma, 1887 metais įvyko pirmasis sionistų suvažiavimas - naujai užgimusiam judėjimui reikėjo žymaus
vėliavnešio - buvo aktyviai ieškoma asmenybės, kurią būtų galima hiperbolizuot į kultą - visų laikų ir tautų žydiškos
kilmės genijaus. Kaip netrukus paaiškėjo, visa žydų tauta tuo metu neturėjo nei vienos iškilios figūros pasaulinėje
arenoje - buvo pasirinktas Albertas Einšteinas, į kurio reklaminę kampaniją buvo nuspręsta investuot apvalią sumą,
išpučiant burbulą iki pat padangių. Mechanizmas ėmė suktis - ne paslaptis, kad dauguma masinės informacijos
priemonių buvo sutelkta žydų tautybės atstovų rankose - per visus kraštus pasipylė liaupsės ir garbinimai „naujajam
Jėzui Kristui“ fizikoje. Reklaminė kampanija nuo pat pradžių iki šių dienų yra gana įžūliai brukama per visus galus -
tačiau be liaupsių, daugiau nieko konstruktyvaus ir negirdėt- norom nenorom peršasi patarlė, kad „tušti puodai garsiai
skamba“.
Tačiau grįžkim į XX a. pradžią. Nuo 1910 metų sionistai ėmė atkakliai siekti Einšteinui tarptautinio mokslinio
pripažinimo- geriausiai jų interesams tiko garsioji Nobelio premija. Po daugelio metų atkaklaus triūso bei stiprios
„finansinės paramos“, gūdžiais 1922 metais Albertui Einšteinui pagaliau suteikiama garbingoji premija. Paklauskite
gatvėje bert kurio intelektualesnio praeivio: „už ką Einšteinui suteikta Nobelio premija?“ Garantuoju, kad 100%
respondentų atsakys „už reliatyvumo teoriją“ ir gal netgi pasakys garsiąją formulę. Tačiau... tačiau kaip gi yra iš
tikrųjų? Iš tikrųjų, netgi slegiamas didžiulio sionistų spaudimo, Nobelio premijos komitetas negalėjo duoti premijos už
aiškiai sufalsifikuotą teoriją, ir išvadą suformulavo sekančiai: „už fotoelektrinio lauko teorijos sukūrimą ir triūsą
teorinės fizikos srityje“. Formuluotė ganėtinai įdomi, tačiau kaip buvo iš tikrųjų? Ogi sekančiai.
Pats fotoefektas 1887 metais buvo atrastas vokiečių mokslininko H. Herco. 1888 metais rusų mokslininkas A. G.
Stoletovas praktiniais eksperimentais patvirtino fotoefekto egzistavimą ir sukūrė taip vadinamą „Stoletovo taisyklę“,
apibūdinančią pirmąjį fotoefekto dėsnį, kuris formuluojamas maždaug taip: „Maksimali fotoelektrinė srovė yra
tiesiogiai proporcinga krintančiam spinduliniam srautui“. Mokslininkui Stoletovui, žinoma, niekas Nobelio premijos
nepasiūlė. Einšteinas gi, sukurpė antrąjį fotoefekto dėsnį, skambantį sekančiai - „maksimali fotoelektronų energija
tiesiogiai priklauso nuo krintančios šviesos dažnio ir nepriklauso nuo jos intensyvumo“ - štai ir visas globalus
epochalinis nepakartojamojo genijaus atradimas. Beje, dar Einšteinui bandoma prirašyti (ne visai sėkmingai) fotoefekto
mechanizmo veikimo modelį kvantiniame lygyje, tačiau šis modelis jau anksčiau (tiksliau- 1900 metais) buvo
ištyrinėtas ir paviešintas mokslininko M. Planko.
Dar yra žinoma, kad A. Einšteinas ir pats buvo aktyvus sionistas ir dalyvavo veikloje, nukreiptoje prieš antisemitizmą.
Jo pasaulėžiūrą gerai apibūdino jo paties sakinys - „jei žydas egzamino metu gauna tokį patį pažymį, kaip ir kitos
tautybės atstovas ir abu neįstoja, vadinasi, kitos tautybės atstovas yra paprasčiausiai kvailas, o žydo tautybės atstovo
atžvilgiu yra vykdomas antisemitinis aktas“. Taipogi nieko stebėtino, kad A. E. parašas puikavosi blankuose,
raginančiuose atšaukti įstatymą, draudžiantį sodomiją.
Be abejo, po tiek metų, istorijai pasisukus kiek kitu rakursu, sunku patikėt viskuo, kas yra aukščiau parašyta, bet visada
yra galimybė pasiknaisiot bibliotekų saugyklose ir pavartyt pageltusių foliantų puslapius, ieškant faktų. O jie, kaip
pasakė vienas žymus istorinis veikėjas, „dalykas atkaklus“. Taigi spręsti jums, gerbiami skaitytojai.