Žydai nemėgsta, kai žmonės šneka apie juos. Jie nori, kad publika laikytųsi nuomonės, kad
jie tėra nekalti religijos išpažinėjai. Jie nenori, kad ne žydai sužinotų tiesą. Tad žydiški laikraščių
rašytojai ir jūų papirkti ne žydai draugai padarė viską, ką galėjo, kad priverstų pasaulį pamiršti, ką
žydai darė Ispanijoje nuo 1936 iki 1939 metų. Kad nukreipti dėmesį nuo žydų kaltės, žydai,
viešosios nuomonės kūrėjai, kalba apie Ispanijos "pilietinį karą". Realybėje, tai, kas nutiko
Ispanijoje buvo identiška tam, kas vyko Sovietų Sajungoje nuo 1917 metų: žydų keltas karas prieš
ne žydų tautas! Žydai norėjo įgyvendinti Ispanijoje tai, ką ankščiau pasiekė rytuose: jie norėjo
paimti ispanų nacijos valdžią ir, kaip savo pergalės ženklą, pridėti raudonąją žvaigždę ir kūjį su
pjautuvu prie Ispanijos vėliavos. Faktas, kad Ispanijoje žydams pavyko užsitikrinti sutrikusių ne
žydų paramą, negali mūsų suklaidinti, matyti šį ivyki tiesiog kaip Ispanijos "pilietinį karą". Jeigu
mūsų laikų įvykiai bus naudingas įspėjimas ateities kartoms, istorikai turi tai paaiškinti:
''
Karas Ispanijoje buvo pasaulinio žydų suokalbio aktas, mėginęs pavergti ispanų tautą.
Šis žydiškas karas Europos pietvakariuose, kaip jie planavo, turėjo išplisti iš žydų valdomos
Ispanijos, Prancūzijon ir tada likusion Europon. Jie tikėjosi, kad Stalino kariuomenė,
pasirengusi stovėjusi rytuose, užbaigtų žydų Europos užkariavimą.
''
Faktas, kad bolševikinis karas Ispanijoje buvo žydiškas karas buvo parodyta keliuose
ryškiuose įvykiuose: krikščionių bažnyčios buvo padegtos, kunigai nužudyti, šventų vienuolių
kaulai buvo ištraukti iš kapų ir atiduoti žmonijos išgamų paniekai. Bet sinagogos buvo išgelbėtos
nuo sunaikinimo ir nei vienas rabinas neprarado savo gyvybės bolševikų masinėse žudynėse. Kas
nutiko Ispanijoje, šiandien vyksta sovietų žemėse, žemėse, kadaise vadintomis Rusija. Stalino
įsakymas deginti viską, kad tai nepakliūtų į vokiečių rankas apima viską, išskyrus sinagogas. Net
bolševikų revoliucijos pradžioje, krikščionių bažnyčios buvo naikinamos, arba paverčiamos kino
teatrais, ar sandėliais ir kirkščionių kunigai buvo šlykščiai žudomi.
Bet sinagogos, Naujajame Biblijos testamente vadintomis vagių irštvomis, buvo išsaugotos
ir rabinai galėjo toliau melsti savo neapykantos maldas ir keikti krikščionybę, savo dievo Jahvės
vardan. Ar tai nėra aiškus įrodymas, kad bolševizmo mūšis už bedieviškumą yra nukreiptas tik
prieš ne žydus? Ir ar tai nėra aiškus įrodymas, kad tai, kas pasauliui prisistato kaip bolševizmas,
yra ne kas kita, kaip atvirai žydiškas tikslas? Niekada ankščiau nematė pasaulis tokio aiškaus
Talmudo įstatymų realizavimo:
**''"Kiekvienas žydas turi pareigą sudeginti ir išnaikinti krikščionų bažnyčias. Šventieji
privalo būti pažeminti, o kunigai nužudyti."''** (Schulchan-aruch, Jore be'ah, 146 puslapis, 14.
Aboda zarah ir Hilschoth.)
Mūšio pabaiga prieš bolševistinę armiją rytuose yra vokiška pergalė ir, taipogi, ''ne
žydiškosios žmonijos pergalė prieš pavojingiausią žydiškų pasaulio naikintojų įrankį.
tačiau pasaulio nelaimių priežastis bus pašalinta tik tada, kai žydija, savo visumoje, bus
sunaikinta.''